Tuo metu, kai daugelio akys nukreiptos į Ukrainą, yra ir kitas kraštas, visai kitoks, bet taip pat kovojantis už savo išlikimą. „Prašome Jungtinių Tautų sušaukti specialią tarptautinę konferenciją dėl Libano“, – sakė maronitų apeigų Bažnyčios patriarchas kardinolas Beshara Rai.
Pagalbos Rytų krikščionims draugijos (FACE) kvietimu jis atvyko į Londoną pristatyti sunkios ir Libaną link bedugnės pastūmėjusios padėties. Buvo metas, kai demokratiniame Libane taikiai ir lygiomis teisėmis sugyveno skirtingos religinės, kultūrinės ir etninės grupės, musulmonai, krikščionys, žydai ir žmonės be religijos. Ši mozaika, šis pliuralizmas buvo krašto turtas, generavęs susitikimus ir dialogą. Bet tuo pat metu tai buvo ir įtampų kupinas projektas, kurį reikia kurti kasdien. Istoriniu ir kultūriniu požiūriu Libanas buvo tiltas, kuris Vakarams leido pažinti Rytus, o Rytams – Vakarus. Prie šių gyvybingų mainų amžiams bėgant prisidėjo ir maronitų apeigų katalikai, ypač Maronitų kolegijos Romoje, įsteigtos 1584 metais, auklėtiniai. Kalbama ne vien apie religiją, bet ir apie gerus prekybinius mainus tarp tuometinių Italijos karalysčių ir Libaną valdžiusių emyrų, taip pat apie technologinius mainus. Dabartiniame Libane yra Biblo miestas, pagarsėjęs savo itin sena alfabeto sistema. O maronitų vienuolyne buvo surinkta pirmoji Artimuosiuose Rytuose spausdinimo mašina, išrasta Vakaruose.
Libanas gali siekti susigrąžinti savo vaidmenį regione su sąlyga, kad jis išlaikys pirmiau minėtą politinę sistemą, sugebės atsiriboti nuo konfliktų, koalicijų ir karų, įtvirtins savo suverenitetą visoje savo teritorijoje, visi ginklai atsidurs Libano ginkluotųjų pajėgų žinioje, o karo ir taikos klausimai bus sprendžiami taip, kaip numatyta konstitucijoje, pažymėjo kardinolas Beshara Rai.
Dabartinė tikrovė yra kitokia. Šalies ir pliuralistinės visuomenės mozaikos komponentai, rodos, ištikimesni ne Libanui, o kitai valstybei, veikia savavališkos ir ginkluotos grupuotės, kaimyniniai kraštai siekia kontroliuoti Libano išteklius ir kėsinasi į jo teritoriją. Buvusią visuomenės kultūrinių ir religinių grupių pusiausvyrą išmušė masinės migracijos bangos iš Palestinos ir Sirijos.
Daugiau nei pusantro milijonų Sirijos piliečių, nuo 2011 metų palaipsniui atvykusių į nedidelę Libano valstybę, tapo sunkia ekonomine našta ir taip ne itin turtingam kraštui. Ekonominė padėtis nuolat blogėjo, pakanka paminėti didžiulę šiandienę infliaciją. Tačiau problema ne vien ekonominė – toks pabėgėlių skaičius kelia demografinę, politinę ir saugumo grėsmę.
„Prašome, kad jie būtų grąžinti į savo šalį – Siriją, kad galėtų ją saugoti ir atstatyti. Taip pat reikalaujame, kad tarptautinės paramos teikėjų agentūros teiktų jiems pagalbą jų pačių šalyje, o ne Libane, nes žinome, kad jie keliauja į Libaną pirmyn ir atgal, per teisėtus ir neteisėtus sienos kirtimo punktus“, – sakė maronitų patriarchas iš Libano ir pakartojo, kad Libano saugumo sąlyga yra pasitraukimas iš visų regioninių ir tarptautinių konfliktų. Tai nėra pasitraukimas iš pačių arabų pasaulio problemų ir klausimų, bet būtinas politinis neutralumas, leidžiantis sugyventi visuomenės komponentams ir palaikyti gerus ryšius tiek su Vakarais, tiek su arabų musulmonų pasauliu. Beje, ši perspektyva buvo ne kartą pabrėžta XX amžiaus istoriniuose įvykiuose.
„Prašome Jungtinių Tautų sušaukti specialią tarptautinę konferenciją dėl Libano“, – diskusijoje Londone sakė libanietis kardinolas Beshara Rai: kad būtų užtikrintos skirtingų grupių sugyvenimo prielaidos, įgyvendintos jau priimtos JT rezoliucijos, sprendžiamos palestiniečių ir sirų pabėgėlių problemos ir, galiausiai, pripažintas Libano neutralumas. (RK / Vatican News)
